Truputį naujienų ir romantikos

Perskaičiau tokį įkvepiantį straipsnį, kad net nusprendžiau juo pasidalinti su jumis. Prisijungiau prie blogo, iššoko pranešimas, kad nebeveiks prenumerata. Tad nežinau, ar suksiu galvą dėl kokios alternatyvos, tačiau išsisaugojau itin gausų (cha cha) prenumeratorių sąrašą. Taigi, ką nors sugalvojus, būtinai prasinešiu apie naujus įrašus, kurie, kaip patys suprantat, nėra itin dažni :D

O dabar grįžkim prie straipsnio: Dini P. U, Vertimas ir „Etymologica veritas“ (remiantis pradžios knyga 2, 23). Prisipažinsiu, pradėjus skaityti šį straipsnį, buvau nusiteikusi gana skeptiškai. Vertimai ir etimologija. Jei labai nesigilinant, atrodo, na, ką čia dar svarstyti? Kaip ir viskas akivaizdu, bet kai prieiname prie praktikos, paaiškėja, jog viskas yra žymiai sudėtingiau. Būtent toks jausmas ir apėmė skaitant šį straipsnį. Nes su etimologija susiduriam taip pat dažnai kaip su kurmiarausiais lauke pavasarį. Tik ką mes su ja darome? Dažniausiai ignoruojame. Kaip straipsnio autorius ir minėjo "skaitytojas nėra žodžio archeologas". Kaip ir žmogui, kuris tenori išmokti kalbos, nebūtina pasakoti visų kalbotyros subtilybių. Vaikai juk puikiausiai apsieina ir be to.

Bet jei atvirai, man šis straipsnis patiko ne tiek turiniu, nors jis pasirodė gana įdomus, kiek savo dvasia. Susidarė įspūdis, kad autorius tikrai myli tai, apie ką rašo. Ir rašo taip gyvai, dalinasi mintimis, lūkesčiais. Kviečia diskutuoti. Ką, manau, ir turėtų daryti mokslinė literatūra. Nes nėra graudesnio straipsnio už tą, kurį gimdo vardan to, kad tik kažką pagimdyt.

Man visada patiko pats procesas. Gyveni sau gyvenimą, o tada kažkas atkreipia tavo dėmesį. Kažkas sukutena smalsumą, ir pirmiausia ką gali padaryti - pagūglinti. Tada sužinai kažką naujo, pasigilini, sužinai daugiau. Ir tada jau pradedi svarstyt, ar nepasidalinus tuo su kitais? Ir turbūt žaviausias momentas, kad tokie pseudo eurekos momentai gali ištikti bet kada. Ar tai stovint parduotuvėje eilėje, ar kalbant su kokios nors paslaugos operatoriumi, ar iš nuobodulio vartant random po ranka pasitaikiusį leidinį, ar nagrinėjant stotelės reklamą. Smegenys visada ieško ko nors naujo ir įdomaus. Tad natūraliai iškyla klausimas, o kodėl taip? O kas čia? O kaip tai veikia? Juk tekstas mus supa visada, norime to ar ne.

Štai aną kartą svarsčiau apie dausas ir dangų, небо ir небеса, sky ir heaven. Arba veidmainis ir двуличный. Arba ar žodis страсть turi bendrą šaknį su žodžiu страх? Arba kaip švepluoja išgėrę lenkai? Arba kokį Bon Appetit analogą turi anglakalbiai? (Su Dilgėle išrišom cheers ir enjoy). Arba kodėl čiaudint mes sakom į sveikatą, o anglakalbiai Bless you? Ir apskritai, kodėl reikia iš viso kažką sakyti tokiu atveju?

Tad tiek pasvarstymų šiam kartui.

Aurelija Leonavičienė - Kultūrinių teksto reikšmių interpretacija ir vertimas

Jūs tik įvertinkit, kokio nuostabaus grožio viršelis! Turinys ne mažiau vertas pasigrožėjimo. Gavau šią knygą dovanų iš Dilgėlės. Galiu pasigirti, jog ji yra iš papildomo 28 egz. tiražo :D

Kaip ir "Atodangose", taip ir šioje knygoje daugiau kalbama apie lt-fr kombinacijas. Tačiau nepamirškim, jog realijų vertimai yra visai kitas, labiau ekstralingvistinis, lygmuo, tad vertimo principai, išdrįsiu teigti - universalūs visoms kalboms. T.y. žiūrim ne į karkasą, o į turinį.

Kuo mane Leonavičienė dar labiau žavi - lakoniškumu. Knygoje vos pusantro šimto puslapių (atmetus rodyklę ir summary), ketvirtadalis, jei ne trečdalis turinio yra pavyzdžiai, ir vis tiek knygoje pateikiama tiek daug konkrečios informacijos. Čia jums ne mano blogus skaityt, kur du trečdalius sudaro bambėjimai dėl kokios nors smulkmės. O ši knyga yra nušlifuotas deimantas, kuriame taip koncentruotai pateikiamos įvairios teorijos, naudinga ir praktikoje pritaikoma informacija.

Jei pridėčiau ranką prie širdies, turėčiau pripažinti, jog vis tik man "Atodangos" buvo įdomesnės. O bet tačiau, kai pamačiau šią knygą, man iškilo klausimas, kodėl dėstytoja mums nesiūlė jos perskaityti. Kai perskaičiau, supratau, kad ji tikrai nemelavo sakydama "neduokite valgyti, duokite pakalbėti apie realijų vertimus". Tad iš esmės didžioji knygos turinio dalis man buvo išdėstyta žodžiu :D

Kam verta perskaityti šią knygą? Bet kam, kas draugauja su kalbomis, o vertėjams net ir būtina. Knygą malonu skaityti ne tik dėl naudingo turinio, bet ir dėl literatūrinio autorės stiliaus. Skaitai ir supranti, kad žmogus rašo gyvai, mylėdamas dalyką apie kurį pasakoja.

Terminukai terminučiai terminyčiai

Niekam ne paslaptis, jog lietuvių kalba yra labai dėkinga žodžių daryba. Vis tingiu pagūglint informacijos, ar mes turim kur nors vienoje vietoje priesagų reikšmes. Jei ne, būt gerai išleisti tokią knygą. Aišku, pirmiau reikėtų diserį apsigint, o tada jau galima kelis leidimus knygų paleist. Aš tikrai tokią nusipirkčiau. Mano taip mylima Anna Vežbickaja tai padarė su rusiškom priesagom, ir paskaičius jos darbus labai daug dalykų paaiškėja vien dėl to, kad supranti priesagos reikšmę. Jei mano blogą netyčia skaito asmuo, kuris neturi nieko bendro su kalba, pateiksiu elementarų pavyzdį, kad būtų aiškiau. Štai priesagos su galūnėm: -torius ir -iukas. Na, nesunkiai turėtumėte sugalvoti šioms priesagoms žodžius ir pajausti skirtumą.

Kodėl toks leidinys būtų naudingas? Todėl, kad galėtume atsikratyti tokiu dalyku kaip nuojauta, kalbos pajauta ir horoskopai. Jau apie tai ne kartą rašiau, jog kalbos pajauta vadovaujasi tie, kurie neišmano teorijos. Tsakant, žinai, kad veikia, bet nežinai, kodėl. Na, nėra nuodėmės, jei vadovaujatės pajauta, bet tikrai rekomenduoju gerai pasianalizuoti, kodėl jaučiate, kad vienas ar kitas sprendimas yra tinkamiausias. Štai tokių priesagų knyga pagelbėtų tiems, kieno "pajauta" nėra išvystyta, tad gali pasinaudoti šortkatu ir suvirškinti sukramtytą teoriją. Kad štai -torius labiau tinkama priesaga visokiems mechanizmams ar pareigoms formuoti, o ne meilius gražius žodelius kaip su priesaga -iukas.

Taigi, po ilgos įžangos noriu jums pristatyti tokį terminą kaip suknelinė. Deja, interneto platybėse man jo aptikti nepavyko, bet draugė, kuri yra aktyvi cosplayerė iš kažkur ištraukė, jog cosplay lietuviškai sugalvota vadinti sukneline. Kas žino, kas yra cosplay, po tokio sprendimo turėjo pražilti bent penkiais plaukais, o tiems, kas palaiko lietuvinimą, bet irgi žino, kas yra cosplay, turėtų pradėti trūkčioti akis.

Bet šį kartą noriu pakalbėti ne apie termino legalumą. Kosplėjeriai greičiau susidegins nei pradės sakyti suknelinė. Ir štai čia puikus momentas, kai galime paanalizuoti tokį drastišką terminą. Į ką būtina atsižvelgti lietuvinant kokį nors terminą? O tokių aspektų yra begalė. Tačiau kai kalba eina apie kultūrinius dalykus, labai svarbi yra bendruomenė, kurioje šis žodis gyvens. Ar cosplay yra koks nors mokslinis terminas? Ar žodis pats yra talpus? Ar tai realija? Taigi. Čia tik vienas aspektas, o kur dar tokie techniniai dalykai, kaip darybinės galimybės, kalbos ekonomija ir apskritai adekvatumas.

Cosplay yra daugiau nei tiesiog kostiumuotas renginys. Žodis cosplay itin talpus, nes tai yra kultūrinis reiškinys. Bet koks lietuviškas variantas taps žodžiu zombiu, nes kad ir kaip gražiai suknelinė beskambėtų (nu tikrai smagus variantas), ji yra tikra nieko bendro neturinti su cosplay tragedija. Jau vien tai, kokias asociacijas pats žodis sukelia be cosplay konteksto.

Ir dar pabambėsiu apie e sportą. Pasirodo, mūsų žiniasklaida apie tai rašo. Bet apie e sportą rašoma gana paviršutiniškai. Tarkim, paimkim kokį straipsnį apie krepšinį, ten iš karto bus visokie treneriai, puolėjas toks ir toks, atliko perdavimą, įmetė lemiamą tritaškį. O kaip kalbama e sporte? Žaidėjas (nenurodant jo pozicijos, nors tokios yra) priėmė teisingą sprendimą, dėl ko pelnė taškų. O ką tas žaidėjas padarė.. mistika :D manau, tai būtų puiki tema kokiam straipsniui, net žinau, kas apie tai galėtų parašyti. Tiesa, buvo atvejų, kada vienas kitas terminas apeidavo cenzūrą, nes buvo imamas interviu. Na, o iš dainos žodžių neišimsi.

Manau, šį kartą suteikiau nemenkai peno pasvarstymams, nors tiek rašyti ir nesiruošiau, o jau ir rašau šia tema ne pirmą kartą :D

Ar įmanoma išmokti kalbos per mėnesį?

O per 100 valandų? O jei savarankiškai? Ir ką reiškia - išmokti? Šitai bandysiu sužinoti artimiausiu metu. Neseniai užsiregistravau į korėjiečių kalbos kursus. Jie turėjo būti gana intensyvūs, bet, jei atvirai, jie pasirodė daugiau varginantys nei naudingi. Mokytoja tikrai labai stengėsi viską išaiškinti, bet ar tai kad tikėjausi kažko kito, ar kad nuotoliniai mokymai, ar šiaip daug žmonių grupėje. Aišku, dar ir darbo kintantis grafikas prisidėjo, kad negalėjau lankyti pamokų, o tai kelia įtampą dar labiau. Ką supratau, jog iš tikrųjų mėgstu mokytis savarankiškai. Manau, esu pakankamai įgudus mokytis savarankiškai, atsirinkti, ko reikia, ir ko nereikia, plius - tikslas - kam mokausi. Taigi, kažkaip gaila tapo 4 valandų per savaitę tokiems kursams, kai tiek laiko tikrai galiu mokytis savarankiškai žymiai efektyviau. Tad mečiau korėjiečių kalbos kursus ir grįžau prie vokiečių. Kadangi vokiečių teko truputį mokytis tiek mokykloje, tiek universitete, manau, turiu neblogus pagrindus. Tačiau nenoriu mokytis kalbos lėtai. Apskritai, atsižvelgiant į mūsų įsiminimo galimybes, kalbų iš tikrųjų reikėtų mokytis intensyviai, nes tokiu atveju daug daug kartoji. Ir taip, ne veltui kartojimas vadinamas mokslų motina.

Taigi, kaip atrodys mano greitasis kalbos mokymasis? Pirmiausia pasikeičiau kalbą telefone. Keistas jausmas. Pribloškiantis toks. Tsakant, natūraliuoju būdu bandau įsisavinti kalbą arba bent jau žodyną. Klausausi visokių dainų vokiečių kalba, bandau mokytis tekstus, versti. Žiūriu įvairius video vokiečių kalba. Galvoju, reikia susirasti savo mėgstamus serialus įgarsintus vokiškai ir pasileisti fonui. Nebus streso dėl neaiškaus turinio, o ausis pratinsis prie girdimų garsų. Dar parsisiunčiau anki korteles, kurias svaipinu vos atsibudus, ir prieš miegą, ir šiaip random dienos metu. Kol kas tik žodyno plėtimui, vėliau prisidėsiu ir pratimus. Taip pat į anki fiksuoju nežinomus žodžius, tad bus lengva fiksuoti, kiek žodžių per tuos kelis mėnesius įsisavinsiu.

Nežinau, kaip kiti, bet man reikia gramatikos. Aš noriu suprasti, kas kaip ir kodėl veikia. Kai mokiausi korėjiečių, aptikau nuostabų youtube kanalą, kur korėjietė aiškino vienokius ar kitokius aspektus. Ir kaip ji puikiai aiškino visas tarimo subtilybes, liežuvio padėtį, oro srautus. Ir viename epizode ji sako "na, ne lingvistams gi dėstau", ką ji norėjo pasakyti, jog nenori savo žiūrovų apkrauti bereikalinga nepažįstama terminija, o aš kaip tik džiaugiausi, kai ji tai darė, nes man taip tik viskas aiškiau atrodė, o ne šiaip "darykite va taip, kaip aš darau", nors tu nematai absoliučiai nieko, kas toje burnoje darosi.

Tad susiradau vadovėlį su klikbaitiniu pavadinimu - vokiečių kalba per 100 valandų. Kažkas gali pasakyti, jog tai nerealu, tačiau pagalvokim, kas yra 100 valandų. Pavyzdžiui, korėjiečių pirmas lygis buvo 15 savaičių po 4 valandas (du užsiėmimai). Kas tėra vos 60 valandų ir beveik 4 mėnesiai. Aš savo iššūkiui skyriau 60 dienų. T.y. į tas 60 dienų sutalpinsiu 100 valandų. Taip bandysiu intensyviau mokytis naujų dalykų ir nuolat kartoti jau išmoktus.

Kaip matuosiu sėkmę? Paprastai. Išsikėliau sau tikslą pasiekti B1 lygį. Kol kas neturiu didelių tikslų imti ir versti iš vokiečių kalbos, tačiau nespjaunu į šią galimybę. O čia skelbiuosi motyvacijai, kad nekiltų noras chaltūrint, nes bus gėda tiek prisišnekėjus. Tačiau dar labiau norėjau pasidalinti viena kieta nuoroda. Marburgo universitetas kaip tik organizuoja nemokamas online paskaitas (tiek kalbos, tiek kitų dalykų). Nesu tikra, ar ten galima užsiregistruoti ne studentams, tačiau tikrai ne studentams prienami įvairūs savarankiško mokymosi lingvistikos kursai, tereikia užsiregistruoti: https://oer-vlc.de/

Sėkmės mums visiems :D

Paniurnėjimai

Vakar apturėjau nuostabiai keistą ir įdomią patirtį - stebėjau e-sporto varžybas. Dilgėlė išsamiai aiškino, kas ten vyksta, ir ko komentatoriai tiek rėkauja. Į pabaigą beveik įsijaučiau ir aš, nors tokių žaidimų pati niekad nesu žaidus. Ir pasakoja man Dilgėlė, pasakoja, o aš galvoju. O kaip visą tą džiaugsmą išverst į lietuvių kalbą? Teko vartyti ne vieną straipsnį apie žaidimų lokalizavimą, tačiau čia kalba eina apie bendresnę terminiją, o ne šiaip žaidimų tekstą, pvz., supp, top, mid, adc, feedinti, healinti ir dar daugiau visokių abrakadabrų, kurių aš nežinau.

Ir problema net neslypi kokiame nors neišverčiamume. Viskas yra išverčiama, tačiau ar tikrai verta versti, kai galime tiesiog pasiskolinti? Štai kolegė verčia kažkokį baisų veikalą, susijusį su semiotika. Labai nesigilinau. Tačiau buvo įdomu, jog mokslinis konsultantas primygtinai reikalauja versti visiems gerai žinomus ir įsigalėjusius terminus į lietuvių kalbą. Tsakant lietuvinti. Suprantu to konsultanto norą "nacionalizuoti" sritį, tačiau viso to vargo nauda labai abejotina.

Prisiminiau, kaip kita kolegė geimerė rusiškai sakydavo "апнула" nuo angliško up. Toks nuostabus žodis. Ir ekonomiškas, ir aiškus. Kai pirmą kartą jį išgirdau, man net nebuvo kažkokių abejonių, ką tas žodis gali reikšti. Kai tuo tarpu lietuviškas variantas būtų belenkaip griozdiškas. Kas dar liūdniau - nevartotinas. Geimeriai gyvena toje aplinkoje su tokiu žodynu, ir lietuviško jiems neįkiši. Kam keisti jau ir taip veikiančius elementus?

Ir štai, šiandien matau vertėjų grupėje diskusiją apie tai, jog pagaliau VU išgirdo leidyklų raudas dėl profesionalių vertėjų ir redaktorių trūkumo. Kaip supratau, ketina tokį profilį parengt, o kas norės, galės pasirinkti. Smagu. Bus įdomu peržvelgt programą. Bet nustebino kolegos su savo kraštutinumais. Pvz., ne vieną dešimtį knygų išvertusi kolegė tikisi, jog tose studijose gali pasisemti kažko naudingo. Manyčiau, jei vertė ne svajonių romanus, toks žmogus pats galėtų dėstyti universitete. Ne tai kad sakyčiau, jog universitete nėra ką veikt, toli gražu. Aš tik manau, jog profesionalus vertėjas pats įgalus nuspręsti, ko jam reikia mokytis, ką pasitempti, ką paskaityti. Nebent tai būtų kokie nors kursai, kurių metu mokaisi kokios nors programos subtilybių. Tad gal laisvo klausytojo teisėmis palankyt kažką ir verta, bet tikrai ne vargt 4 metus.

Kito gi kolegos kraštutinumas - kaip galima išmokyti vertimo per teoriją? Jabuštvairogės. Skamba kaip pareiškimas žmogaus, kuris didžiuodamasis visiems aiškina, jog galima būti vertėju ir be diplomo. Tsakant, givenimas vysko išmokis. Man negaila. Lai mokosi iš savo klaidų, jei tingi paskaityti, tačiau niekinti teoriją, kurios net neskaitė, o jei skaitė, akivaizdu, nesuprato, yra kažkas baisiau nei tiesiog kvaila. Kodėl tokį atsainų požiūrį į teoriją vertimuose pateisinam, bet medikams neleidžiam praktiškai akluoju būdu taikyti visokius preparatus? Arba lakūnai. Kam jiems ten ta fizika, lai ima ir skraido.

Taigi, prie ko čia tas e-sportas ir vertimo teorija? O prie to, kad be vertimo teorijos vertėjas tik klaidžioja tarp savo (gal dar kolegų) patirties ir nuomonės. Tad ir svarstant, ką daryti su e-sporto (arba dabar labai madingos Stambulo konvencijos) terminija, užduotis tampa itin aiški. Kai susipažįsti su vertimo teorijom, strategijom, gali labai lengvai apsvarstyti įvairius sprendimus, kurie į galvą savarankiškai ateitų tik po daugelio praktikos metų. Teorija taupo laiką. Mylėkim teoriją.

Vertėjų kursai - ar tau jų reikia?

Kai pamatau vieną kitą vis pasirodantį skelbimą apie vertėjų kursus, susimąstau. T.y. patys pagalvokit. Parengti manikiūro specialistą trunka kelis mėnesius, o juk ten net nereikia gerai išmanyti žmogaus anatomijos, jo biochemijos ir pan. Štai vertėjų kursų trukmė vos mėnuo. Gal kiek daugiau ar mažiau pagal "individualų" grafiką. Maža to, reklamuodami savo paslaugas, į konkrečius klausimus arba neatsako, arba atsako "viską parenkame individualiai pagal poreikius". Kokie dar individualūs poreikiai, kai konkrečiai klausiu, su kokiomis vertimo teorijomis klientas bus supažindinamas, kokius cat tūlsus klientas gaus pačiupinėt ir pan. (čia beveik galima VVTAT kreiptis dėl katės siūlymo maiše). Nieko tame individualaus nėra. Būtent dėl tokių aspektų į tuos kursus žiūriu gana skeptiškai.

Taigi, mano atsakymas - ne, šių kursų tau nereikia.

Jei tu dar mokaisi ar jau esi kalbos specialistas ir nori užsiimti vertimais, jokių kursų tau nereikia. Paskaityk keletą knygų apie vertimo teorijas (pvz., A. Leonavičienės, L. Pažūsio, L. Černiuvienės, Douglas Robinson ar net Umberto Eco). Tada reikia skaityti jau apie kalbų subtilybes (gramatikas, stilistikas, frazeologijas ir t.t.). Tada belieka praktika. Daug daug praktikos. Vienintelis dalykas, ką kursai gali pasiūlyti -  feedbacką dėl atliktų darbų, bendravimą su redaktoriais (labai to tikėčiausi iš tokių kursų). O bet tačiau. Jei jau jūs vis tiek mokate realius pinigus už kursus, ar ne geriau būtų pasiprašyti į vertimo biurą praktikai? Gal net apmokamai? Aišku, nesakau, kad visi vertimų biurai sėdi ir laukia, kada pas juos pasibels praktikantai, tačiau tikrai žinau, jog entuziazmas atsiperka. Ir sulaukti "taip" yra realu.

Kitas momentas - klientų paieška, kaip išrašyti sąskaita, kainos, VMI deklaracijos, avansai ir t.t. Kursuose tau tikrai nepapasakos nieko tokio, ko nemokamai nepapasakotų vertėjai socialiniuose tinkluose. Tereikia prisijungti prie vertėjų bendruomenės (o grupių, pvz., fb yra ne viena), ir į visus rūpimus klausimus atsakys tuo gyvenantys žmonės bei vertimo biurų atstovai.

Jei niekur nesimokai ar baigei kažką visai į kitą pusę nuo vertimų - tau tuo labiau tie kursai nereikalingi. Plius, jei esi kažkokios srities specialistas, turi didžiulį pliusą, kuris atsveria kalbinių dalykų neišmanymą, t.y. tu gali specializuotis savo srities vertimuose. Kaip ten bebūtų, vis tik srities specialistas beveik visada tekstą išvers geriau nei šviežiai iškeptas lingvistikos bakalauras, nes tam, kad verstum atitinkamos srities tekstus, reikia turėti ir ekstralingvistinių žinių, kurių jokie universitetai ir tuo labiau kursai "nemoko". Ir taip, galbūt šviežias bakalauras pateiks gražų tekstą, bet ir turinio prasme vietomis nesuprantamą, nes tiesiog neišmano tos srities. Kad ją išmanytum, reikia daug daug praktikos. Išverti pirmą šaldytuvo instrukciją - kreivokai, kitą kartą jau seksis geriau, jau mažiau abrakadabrų, jau ir terminija su struktūra atpažįstamesnės, ir tekstas mažiau girgždantis bei labiau murkiantis. Taigi. Schema ta pati - skaitai daugiau literatūros apie kalbos ypatybes ir t.t.

Tad pagrindinis klausimas bus - ką nori versti. Jei apsisprendei, nuostabu. Švieskis, skaityk, žiūrėk, bendrauk su specialistais, vertėjais, klientais ir praktikuokis, praktikuokis, praktikuokis. Ir taip iki gyvenimo galo, o ne 4-5 savaites.

Jurijus Knozorovas ir cat toolsų naudojimas before it was cool

Foto iš Wikipedijos

Net nežinau, ką gūglinau, kad užtaikiau ant šio charizmatiškojo Jurijaus, ir sakykit ką norit, tačiau negalite nesutikti, kad ši nuotrauka tikrai patraukia dėmesį. Jurijus gimė beveik prieš šimtą metų ir nuo jaunų dienų pasižymėjo savo nuomone bei meile mokslui. Nuotykių ieškotoją patraukė egiptologija, vėliau ir majanistika. Studentaudamas pinigus leisdavo knygoms, o ne maistui, dėl ko išseko tiek, jog net į kariuomenę nepaėmė (nors vėliau vis tiek teko srėbti kareivio košės). Jurijus buvo absoliutus cat person ir taip mylėjo kates, kad net norėjo savo keturkojus pagalbininkus įamžinti publikacijose, tačiau cenzūra to neleido. Bet nereikia nusiminti, pasaulyje iškilo ne vienas jam skirtas paminklas, kur ant jo ranku ramiai ilsisi jo mylimiausia katytė Asia. Kai jį girdavo dėl tariamo talento vertimams, jis, puikiai suprasdamas, kad viskas priklauso nuo įdėto darbo, šmaikštaudavo, jog vaikystėje jam į galvą pataikė kriketo kamuolys, ir kad ne pro šalį, jei taip atsitiktų visiems vertėjais. Ką gi.. katę jau ne vieną numarinau.. kriketo kamuolys mano gyvenime nėra pasitaikęs, tačiau tikrai esu ne kartą gerokai prisitrenkus, taip kad dabar telieka sėdėti ir laukti pasaulinio pripažinimo :D